Žvejyba museline meškere Lietuvoje sparčiai populiarėja, tačiau žvejų skaičiumi vis dar negali lygintis su žvejybos spiningu, dugnine ar plūdine mėgėjais. Pastaraisiais metodais galima pagauti kone bet kurią Lietuvoje gyvenančią žuvį, tad kodėl rinktis muselinę? Į šį klausimą atsakymų yra tiek pat, kiek žvejojančių museline. Visi netradicinę meškerę su „šniūru“ vietoj valo į rankas paimėme dėl skirtingų priežaščių ir dėl skirtingų priežaščių prie jos pasilikome.

Čia atsakymą rasite tik vieną – mano. Tačiau galbūt jo pakaks pastūmėti Tave išbandyti šį žūklės būdą, o gal primins dėl ko kadaise jį pamilai ir privers nuvalyti dulkes nuo kampe stovinčio įrankio. Priimkite tai kaip išpažintį žmogaus, kuriam muselinė – kur kas daugiau nei žvejyba.

Neatrasta Lietuva

Iki pradedant žvejoti museline ne visiškai supratau žmones, sakančius, kad Lietuva – stulbinančio grožio šalis. Juk nėra čia kalnų, nėra ledynų, nėra ir milžiniškų krioklių. Dabar į tuos pačius kalnų ir krioklių nebuvimo teiginius sakau „Na ir kas?“. Tokia minkšta samanų paklode dengtų miškų pro kuriuos vingiuoja gyvybės pilni upeliai mums turėtų pavydėti visas pasaulis, bet apie juos kartais nežinome net mes patys.

Nežinojau ir aš, kol nepradėjau žvejoti museline. Dabar net gėda prisipažinti, tačiau kol nepradėjau mojuoti ryškiaspalviu valu tol nė nebuvau aplankęs Dzukijos Nacionalinio parko, nors žvejoju nuo labai ankstyvos vaikystės, tačiau kelias valandas per dieną praleisti automobilyje tik tam, kad pažvejočiau visuomet atrodė kvaila. Dabar važiuoju. Važiuoju ir susilaukiu keistų žvilgsnių sakydamas, kad tokį kelią įveikiau vien tam, kad pusdienį pažvejočiau. Tačiau atsakymas į bet kokius klausimus pasidarė labai paprastas – „Verta!“. Nė neabejoju, kad bent pusė galvojančių kitaip pakeistų savo nuomonę nors kartą taip praleidę dieną.

Image may contain: tree, plant, outdoor and nature

Neatradau aš net trečdalio tikrosios Lietuvos, toli gražu, tačiau tiek, kiek atradau dėka žvejybos museline yra daugiau nei pakankama teigti, kad neklydo tie, kurie visuomet Lietuvą vadino stulbinančiai gražia.

Vienas su gamta

Visuomet laikiau save gamtos vaiku. Nuo pat vaikystės basom kojom lakščiau po balas, o grybus ir uogas pažinau ankščiau, nei gerai išmokau savo vardą. Ir visgi niekada nesijaučiau taip susiliejęs su gamta, kaip tada, kai su museline meškere įsibridęs iki klubų stoviu upės srovėje, vieną ranką nuleidęs žemyn jaučiu jos tėkmę, žvalgausi.

Šakuose virš upės kažkodėl supasi kiaunė, tolumoje girdisi gervės, į vandenį įkritūsi vabaliuką godžiai praryja kiršlys ir tarp viso to – aš – kai virš rūko pradedanti kilti saulė nušviečia vandens paviršių. Ir tada visai nesvarbu, pagausiu šiandien kažką ar ne, nebesvarbu, kad namie palikau vakar rištas nimfas, kuriomis taip tikėjau ar tai, kad termosas su kava liko garuoti ant virtuvės stalo. Tą akimirka aš ir gamta tampame vienu. Velniop miesto šurmulį, velniop pinigus, velniop rūpesčius. Tą akimirką man netrukstą nieko.

Požiūris ir pagarba

Nors šiuo klausimu mano ir kitų žmonių asmeninės patirtys gali labai stipriai skirtis, tik pradėjęs žvejoti museline išmokau deramai gerbti žuvį. Nežiūrėti į ją kaip pramogos objektą, kurį pasismaginus galima numesti ir užmiršti. Suprasti, kad žuvų ištekliai ne amžini ir jomis reikia rūpintis. Matyti žuvį kaip lygiavertį, pagarbos vertą varžovą kuriam po kovos norisi paspausti ranką ir atsisveikinti, o ne pargriauti ant žemės, perpjauti žiaunas ir mesti į maišą prie kitų.

Žinoma, ne visi muselininkai taip masto. Man tiesiog pasisekė, kad nuo pat pradžių susidūriau su žmonėmis, kurių požiūris būtent toks. Tačiau žinojimas, kad tokių žmonių yra, jie kupini entuziazmo ir myli tai, ką daro, tik dar labiau įtraukė į muselinės sūkurį. Nė neabejojų, tokių pat žmonių apstu ir tarp spininigistų, plūdininkų, ar dugninės entuziastų. Man papraščiausiai neteko pakankamai jų sutikti. Taip pat, kaip ir neabejoju, kad yra muselininkų godžiai metančių kiekvieną žuvelę į maišą „katėms“.

Tačiau mano realybė tokia – būtent muselinė mane išmokė mylėti ir gerbti žuvį. Už tai aš visuomet būsiu dėkingas tiems, su kuriais pradėjau. Nebijau prisipažinti – esu metęs dugnine pagautą smulkmę į sietelį. Taip pat kaip ir nebijau prisipažinti, kad dabar ištraukęs žuvį ir į ją pažiūrėjęs nebesuprantu, kaip galima be saiko krauti ją kibiran. Mėgstų aš žuvį, labai, bet gal nusipirksiu parduotuvėj.

 

Galų gale, kas gi man ta muselinė ir kodėl aš ją renkuosi? Trumpai – tai pabėgimas iš supančios, kiek sunkiai suvokiamos tikrovės į tą tikrovę, kokioje norėčiau gyventi. Ačiū jai už tai.