TRYS UPĖS

2014-04-17

Laurynas Valasinavičius

Skaičius trys – magiškas. O mes, žvejai, tikime magija: tai boba su kibirais kelią perbėgo, tai kas sėkmės palinkėjo, tai mėnulio fazė ne ta, tai Jupiteris ne to žvaigždyno trajektorijoje nutūpė. Lygiai taip, manau, tikime, kad ir kiekviena upė turi savą dvasią, sergėjančią ją nuo įvairiausių blogybių. Todėl atėję prie upės pirmiausiai pasisveikiname, kokį lašelį arbatos ar ko tauresnio jai paaukojame, niurzgame visokiausius burtažodžius pravedinėdami masalą geroje vietoje. Ir ji dažniausiai atsako: masalų pareikalauja, valą supainioja, meškerės galiuką nulaužia… Bet, žinoma, būna dienų, kai ji pagaliau atsiveria ir sulauki kibimo. Tuomet visų bėdų, praeitų kilometrų, paaukoto laiko kaip nebūta. Tikra magija, ar ne?

Taip ir man pasisekė per savaitę aplankyti tris labai skirtingas Lietuvos upes, su dviem tik susipažinti ir pasidžiaugti, kad ir Lietuvoje dar turime daug labai gražių vietų.

Pirmoji

Dzūkijoje, kaime, po darbų lekiu prie upės. Šiemet ji sekli, skaidri, tad imu tik plaukiantį valą ir krūvelę strymerių. Pradedu nuo mėgstamiausių duobelių ties nediduku upeliu. Čia teko sugauti kelis rimtesnius upėtakius. Pirmi metimai, pravedimai – nieko. Tačiau pravedus pro nuskendusį rastelį ir šalia esančią salelę, kitam gale pakimba upėtakis, kertu, pasipurto, bet nutrūksta. Nieko, gera pradžia – pusė darbo. Čia pat pabaidau kitą taškuotašonį. Matyt, jie šiandien aktyvūs.

Taip slenku žemyn, apmėtydamas iki skausmo pažįstamas vietas. Ėch, kiek čia anksčiau būdavo kiršlių, strepečių… Upėtakiai tuomet man buvo mistiniai. Pagauti nemokėjau, tik vienas kitas užkibdavo ir nutraukęs viską pabėgdavo. O dabar išvilioti jį darosi vis sunkiau. Bet nieko, gal kada nors viskas atsigaus.

Nors sąlygos puikios, bet taip iki vakaro nieko ir nesugaunu. Tegu. Kitą kartą.

P.S. pamoka, kurią išmokau: niekada negalima nešti surinktos meškerės suvyniojus visą valą į ritę. Taip pamečiau viršutinę dalį ir radau tik kitą rytą. Šiek tiek strioko buvo…

Antroji

Vieni sako, kad laikas – pinigai, tačiau aš manau, kad laikas – gyvenimas, o išties gyvas jautiesi tik prie upės, tad negaišdamas laiko darbe lekiu į Kauną. Čia susitinkame visa komanda: Ernestas, Mantas, Audrius ir aš. Sėdame į vieną ekipažą ir traukiame Žemaitijos pusėn. Sako, upėtakiai eina, tad progos praleisti nevalia.

Po kurio laiko pasiekiame upę. Gražu, blin: nedidelė, smagiai tekanti per akmenis, apsupta senovinių eglynų. Turi šarmo žemaitiškos upės, oj turi. Ir sąlygos tobulos: vanduo tamsios arbatos spalvos, dangus apniukęs, vos dvelkia lietutis, šilta. Iškart apėmė neišvengiamo laimikio jausmas. Kiekvienas jį yra patyręs. Nieko nelaukę išsiskiriame, nes matosi, kad visiems nagai panižo kuo greičiau muses vandenin sumerkti. Liekame mudu su Mantu, o Ernestas su Audriumi nuvažiuoja žemyn. Greitai susirišu viską ir lekiu prie upės. Šį kartą pasirinkau skęstantį skin3 Vibe 85 valą. Jis skęsta nei per daug, nei per mažai – pats tas. Ir nuo tilto matosi duobelė. Mantas nė nespėja pereiti į kitą upės pusę, o aš jau įkertu upėtakį. Nedidukas, bet vis tiek pirma žuvis upėje, kur lankausi pirmą kartą. Nusprendžiame, kad šiandien tai jau pažvejosime!

Einame žemyn. Rėveles keičia ramumos, tačiau jos neilgos, seklios. Krantai vietomis tankiai apžėlę krūmais. Tačiau visos vietos atrodo labai perspektyvios, tad stengiamės jas nuodugniai apmėtyti. Mantui baksteli upėtakis, po to man. Kiek žemiau Mantas sugauna nediduką. Paėjus dar kelis kilometrus Mantui vėl nusišypso laimė. Nors žvaigždžuvė ir nedidelė, bet vis tiek veiksmas yra, tad yra tikimybė, kad užkibs ir senolis. Taip einant darosi karšta, man net akiniai rasoja.

Po truputį įsilyja ir po kelių valandų oras atvėsta. Ir temti jau ima. Praėję ilgą ramumų ruožą atrandame labai gražias vietas, tačiau kibimo taip ir nesulaukiame. Kadangi čia visai seklu, tenka keisti valą. Užsidedu plaukiantį Vibe 85. Mantas gi visą laiką žvejojo Vibe 65 ir skęstančiu pavadžiu. Superinis derinys. Įrankis legvas, delikatus ir valas be jokių pastangų neša ir pavadėlį, ir sunkią musę. Tiesiog pakėlei nuo vandens, užsiinkaravai, metei skersai ir vėl pravedinėji. Paprasta ir efektyvu, nes musė maksimaliai ilgai prabūna vandenyje.

Norėčiau pasakyti, kad prilupome krūvą upėtakių, tačiau taip daugiau nė kibimo nepamatome. Sutikę kolegas, sužinome, kad ir jiems panašiai sekėsi. Ernestas prieš vieną rėvą išprovokavo upėtakį mudleiriu ir epoksiuku, o po to Audrius jį sugavo. Tikrai darni komada. Tačiau šis manevras, nors jiedu ir labai stengėsi, daugiau nebepasiteisino.

Tiesa, Audrius sugebėjo sugauti strepetį. Strymeriu! Savotiškai kartais tos upės pasilabina 🙂

Trečioji

Šį kartą lekiame į Aukštaitiją kartu su Donatu iš upetakiai.tublr.com. Abu nesame buvę prie šios upės, tačiau aš jau seniai ją nusižiūrėjau. Be to, teko girdėti kelis neblogus atsiliepimus. Kaip ir visuomet, kai pirmą kartą savarankiškai keliauji prie upės, nežinai, kokiame ruože geriau žvejoti. Net nežinai, kaip iki ten nuvažiuoti. Tačiau šiuolaikinių technologijų pagalba surandame, nors ir šiek tiek paklaidžioję, keliuką ir galiausiai pačią upę. Nusileidę pirmiausiai pamatome spiningautoją, kas labai sunervina, tačiau padarę gerą lankstą, jį aplenkiame.

Kadangi iš vakaro nebuo kada apsikarpyti mudlerių, tai pasiėmiau ir žirkles. Savotiška meditacija, nes yra laiko apsižvalgyti, pažiūrėti, kokia upė, kas aplinkuj. O upė labai graži. Čia pat rėva, vanduo skaidrus, tolėliau matosi rastas – puikios vietos upėtakiams. O ir oras nuostabus: šilta, saulėta, aplinkuj viskas žydi, paukščiukai čiulba. Gera… Pakirptą mudlerį rišu prie pavadžio ir einu žvejoti. Šį kartą sistema kiek kitokia: iškart imu plaukiantį valą ir skęstantį pavadį, nes skęstančiiam valui čia vanuo per žemas. Pavadėlis suteiks galimybę pravesti musę būtent ten, kur norisi: tai sekliau, tai giliau, prisitaikant prie sąlygų. O ir Vibe 85 pavadėlį valdo puikiai. Na, gal kiek prasčiau nei trumpesnis variantas, bet problemų tikrai nėra.

Už jau minėto rastelio yra ramus užutėkis, besiribojantis su stipria srove. Metimas, musė tepasiekė greitos srovės ribą ir smūgis! Yra! Žuvis visai nemaža. Iškart šoka į orą, lekia į kitą krantą, po to su srove bando bėgti žemyn, po to vėl į krantą ir lįsti po medžiu. Tačiau šiaip ne taip upėtakį išprašau iš po rasto, jis dar kelis kartus bando bėgti, demonstruoja akrobatinius sugebėjimus, tačiau pergalė jau mano. Didžiausias upėtakis šiemet! Ir visai naujoje upėje. Žiauriai smagu.

Einam toliau. Vietos stulbinamai gražios: rėvos, ramesnės srovės ruožai, pilni visokiausių šakų ir medžių. Upė teka giliame slėnyje ir nė kaitri saulutė neatrodo priešiška. Net vežys išlindęs pasidžiaugti pavasariu.

Ties rasteliu sulaukiu dar vieno kibimo. Matosi, kad žuvis nedidelė, bet vis tiek bandau keisti masalą. Dar kartą griebia kiek mažesnį mudlerį, bet daugiau jo prakalbinti nepavyksta. Tačiau žemiau mažo intakėlio pasikabina sportinis upėtakiukas. Jį paleidus vos metru žemiau kimba kitas toks pats.

Donatui kažkaip nesiseka, bet nieko tokio. Tai pirmosios jo žūklės museline, tad kol kas dar nėra pojūčio, ką ir kur veikia musė, kaip ją geriau pravesti. Žinau tą jausmą, kai bandai ir vienaip ir kitaip, tačiau niekaip nepasiseka. Nieko, už kantrybę bus atlyginta su kaupu. Tik žvejojant ir analizuojant galima kažką pasiekti.

Iki vakaro praeiname visai nemažą upės ruožą. Sutikome daug spiningautojų, tačiau jie laimikiais dideliais negali pasigirti. Žemiau upė jau ramesnė, gilesnė. Galiausiai daugiau einame tyrinėdami, įsimindami vietas, kur potencialiai gali gyventi profesorius. Dar sugrįšime, kai bus tikrai šilta ir lašalai ves iš proto tiek žuvis, tiek žvejus.