SVEČIUOSE PAS VICEMINISTRĄ

2014-12-02

Praėjusią savaitę su MUSELINĖ.LT komanda svečiavomės Aplinkos ministerijoje (AM), o konkrečiau, pas daug simpatijų už aktyvią veiklą aplinkosaugos ir žuvų išteklių srityje sulaukusį, viceministrą Liną Jonauską. Pagrindinė ašis, aplink kurią sukosi mūsų diskusija – lašišos ir šlakiai. Svarbu paminėti, kad viceministras yra prisiekęs žvejys, be to, diskusijoje dalyvavo ir ichtiologas Kęstutis Skrupskelis, tad pokalbis buvo itin aiškus ir konstruktyvus. Didžiąją diskusijos dalį kalbėjome apie Mėgejiškos žūklės taisykles (MŽT), jose daromus pakeitimus, jų naudą ir žalą.

Mes nuo pat pradžių labai skeptiškai vertinome klaidingais argumentais pagrįstą ir nelogišką draudimą žvejoti žemiau daugelio intakų, nes:

  1. Vienas pagrindinių šio draudimo argumentų – skandinaviškų taisyklių pavyzdys (kurios, beje, yra skirtingos ne tik tam tikruose regionuose, bet ir upėse). Realybė yra tokia, kad į visas mūsų upes kartu sudėjus atplaukia mažiau lašišų bei šlakių, nei į vieną didesnę skandinavijos lašišinę upę. Reiškia, žuvų susispietimas prie vieno ar kito intako Skandinavijoje ir Lietuvoje yra visiškai skirtingas reiškinys.
  2. Tiesa, yra kelios santakos, kur sezono pabaigoje žuvų susispiečia daugiau ir jos būna labiau susikoncentravusios į vieną vietą. Tokiose vietose „kabliautojai“ (nekyla ranka rašyti „spiningautojai”, nes nesinori saujos „alkanų”, negerbiančių nei savęs, nei gamtos, nei kolegų, veikėjų, ieškančių kaip „apeiti“ MŽT, lyginti su pagarbos vertais meškerės broliais) pilkeriais, blizgėmis su dideliais trišakiais, neretai dar užsidėdami ir papildomą trišakį, ar kitais savadarbiais „masalais”, gaudo žuvis už nugarų. Taip „kabliautojai“ ne tik nelegaliai jas sugauna, bet dažnai tiesiog sužaloja. Žuvis nutrūksta, patyrusi didelius sužeidimus keliauja toliau neršti, ir neretai miršta. Tačiau šios susispietimo vietos yra puikiai žinomos, todėl būtų geriau skirti žymiai daugiau dėmesio būtent joms, nei atimti daugybę paprastų vietų iš tikrų žvejų.
  3. Lašišų ir šlakių žūklė Lietuvoje populiarėja. Daugėja ir žvejų. Malonu, kad didelė dalis jų puikiai supranta, kad tai yra hobis, malonumas, nuostabus laiko praleidimo būdas. Bet labai nemalonu, kad turėdami pakankamai ribotą kiekį upių ir vietų, kur galima žvejoti nedarant jokios žalos aplinkai, nemažai jų turime pamiršti be jokios rimtos ir pagrįstos priežasties. To pasekoje turime labai paprastą reiškinį: vietų mažėja, o žvejų daugėja. Tenka spiestis į tas pačias vietas ir pykti, kad jose daug žvejų. Ir visa tai dėl kelių vietų, kurių problemas galime išspręsti lokaliomis, o ne globaliomis priemonėmis. Netgi fiziškai apsaugoti 3-5 problemines vietas yra daug lengviau, nei saugoti kelias dešimtis vietų, iš kurių tik kelios yra tikrai kritinės.

Taip pat labai skeptiškai vertiname dar vieną draudimą skirtą mums, žvejams.

Turbūt daugeliui teko girdėti kalbas, kad norima uždrausti žvejoti ne tik žemiau, bet ir aukščiau intakų. Tai reiškia – dar daugiau nepagrįstų draudimų žvejams ir dar mažiau žūklės vietų. Ir visa tai tik dėl neaiškios demagogijos. Šiuo klausimu mūsų pozicija buvo vienareikšmė. Kodėl dėl kelių „jautrių“ vietų (kurias būtinai turime saugoti) ir dėl saujos „kabliautojų“ mes, nekeldami jokios grėsmės gamtai, o, atvirkščiai, ją saugodami, turime prarasti galimybę žvejoti? Aptarę šį klausimą, vieningai sutarėme: geriau skirti gerokai daugiau dėmesio ir uždrausti žvejoti ne tik žemiau, bet ir aukščiau intakų, tačiau vietų sąrašą sumažinti iki minimumo. Taip būtų nušauti du zuikiai vienu šūviu: lengviau prižiūrėti kritines vietas nuo „kabliautojų“, ir, daugiau vietų liktų žvejams. Labai tikimės, kad visa tai neliks tik gera idėja.

„Pagavai-paleisk“ žvejybos principo propagavimas ir pritaikymas mūsų sąlygoms.

Jei jau taip garsiai šūkaujame apie pasaulinius pavyzdžius, skandinaviškas taisykles ir bandome jas perimti bei pritaikyti sau, visų pirma reikėtų pradėti nuo „pagavai-paleisk“ principo propagavimo. Tai būtų puikus būdas ne tik tausoti žuvų išteklius, bet ir išspręsti aplinkosaugininkų problemas, gaudant „kabliautojus“. Tarkim, pagal šiuo metu galiojančias taisykles, galėtume bagažinėje vežiotis nelegaliai pagautą žuvį, bet, kadangi turime licenciją, pažeidėjais nebūtume. Netgi jei ta žuvis būtų sudraskytu šonu, galėtume drąsiai teigti, kad ją tokią pagavome. Dar galėtume ir pasamprotauti, kad turbūt ji buvo pakliuvusi į tinklą, ar kažkas buvo pagavęs ją už šono, bet ši pabėgo. O gal net koks plėšrūnas sužeidė. Tikrai įmanoma bent jau sumažinti tokių „gudručių“ skaičių. Tereikia uždrausti tam tikru metu ar tam tikroje vietoje imti žuvį, o ne drausti ją žvejoti apskritai. Juk net ir griežčiausių draudimų dažniausiai laikosi tik dori žvejai, o tuo metu „kabliautojams“ ir brakonieriams į juos nusišvilpt. Kadangi tikslas yra pažaboti bloguosius, bet tuo pat metu pernelyg nevaržyti tvarkingų žvejų, sprendimą rasti nebuvo lengva. Visgi tikime, kad viskas įmanoma. Dažnai tenka žvejoti pas artimus kaimynus latvius. Pagal Salacoje (upėje šiaurinėje Latvijos dalyje) galiojančias taisykles, žvejoti lašišas rudenį galima tik „pagavai-paleisk“ principu. Žuvis keliauja neršti, todėl jos imti negalima. Po neršto, žvejojant žiemą ir pavasarį, žuvį imti galima, nes ji jau atliko svarbiausią misiją. Žinome, ne visi mūsų žvejai pritaria tokiai taisyklei. Deja, akivaizdu, kad šis nepritarimas yra vien iš egoistinių paskatų. Visgi, neardydami žvejų bendruomenės, radome labai išmintingą išeitį. Turime pripažinti, kad mus maloniai nustebino viceministro išradingumas, nes būtent jis ir pasiūlė šį aukso viduriuką. Lašišas žvejojame, kaip ir žvejoję, tik iki spalio 1d., o nuo spalio 1d. iki spalio 15d. lašišas ir šlakius žvejojame tik „pagavai-paleisk“ principu. Tokiu būdu visi išliekame lygūs prieš įstatymus, nesiskaldome į jokias stovyklas, be to palengviname darbą aplinkosaugininkams bei padidiname išneršimo galimybes žuvims, kurios tomis paskutinėmis sezono savaitėmis būna lengviau pasiekiamos.

Štai tokios buvo pagrindinės pirmosios diskusijos dalies mintys, kuriomis norėjome pasidalinti su žvejų bendruomene. Svarbiausias jos akcentas – griežtinti taisykles ir didinti draudimų skaičių reikia labiau orientuojantis į „kabliautojus“ ir brakonierius, o ne į sąžiningus žvejus. Nes būtent sąžiningi žvejai yra suinteresuoti, kad šios žuvies būtų vis daugiau, ir, kad jai čia būtų saugiau. Ir tik būdami prie upės mes galime geriau ją apsaugoti nuo įvairaus plauko kenkėjų. Šis sezonas tai įrodė su kaupu.

Antrą straipsnio dalį ir dar daugiau aktualių klausimų galėsite rasti mūsų tinklapyje po kelių dienų.