SALACA

2014-04-03

Dar niekada neteko matyti Salacos tokios žemos, kaip šį sezoną. Ruduo buvo be lietaus, žiemą neprisnigo. Situacija tokia pati kaip ir mūsų upėse. Atrodo, turėtume džiūgauti, nes žvejoti museline šaltuoju metų laiku yra daug smagiau, kai upė neištvinusi. Bet, kaip sako liaudies išmintis, lazda turi du galus. Šiuo atveju, antrasis lazdos galas buvo atsakingas už žuvies migraciją į nerštavietes. Ne vienas vietinis keikėsi, kad žuvies šiemet mažai. Rudeninis „užėjimas“ prastas ir visi dėl to vieningai „liaupsina“ vėlyvą rudenį ir žemą vandenį.

Šiąnakt pagal darbo grafiką teko dirbti naktinėje pamainoje. Ne pats smagiausias laikas, bet po to – dvi laisvos dienos. O tai jau gerai. Galima gerai pažvejoti. Dar valandėlė ir baigta, o tada šoku į naujų dvirankių pilnutėlį automobilį ir lekiu! Labai niežti nagus išbandyti juos kovinėmis sąlygomis.

4:00 val. ryto. Mantas, Laurynas ir Justas jau trypia kojomis. O aš dar darbe. Laikas visada bėga greičiau, kai vėluoji. 4:05 val. užsiveda automobilis. Senolis miškininkas lekia tuščiomis gatvėmis, veždamas mane ten, kur užsimerkęs būdavau kiekvieną žiemos vakarą. 4:15 val. jau esu sutartoje vietoje. Akimirksniu visi susitalpiname viename automobilyje ir vėl prasideda kelias. Dabar jau ilgas kelias. Ilgas, bet nenuobodus. Užplūsta adrenalinas. Visiškai nesinori miegoti.Aidi daugybė įdomių diskusijų, planų artėjančiam sezonui, įsimintinų akimirkų iš praėjusių kelionių, ir, žinoma, vienas kitas labai „subtilus” juokelis su garsaus kvatojimo eskortu. Teigiamos emocijos – vienas iš didžiųjų žūklės privalumų. Po geros valandos energijos resursai pradeda sekti. Visgi reikia snustelti…

Busdamas nugirstu Mantą klausiant Lauryno: „Pirmas posūkis iš žiedo?” – „Pirmas. Link Talino” – sumurmu. Miegojau dvi valandas. Dar valandėlė ir apspitę bankomatą skaičiuojame kiek eurų reikės dviems dienoms. Tada licencijos ir ant žirgų. Ir taip užtrukome, reikia mauti žvejoti!

Šiemet matomės jau ketvirtą kartą, o aš vis negaliu atsistebėti, kokia tu sulysusi. Atrodai nepaprastai gražiai. Bet labiau ilgiuosi senosios tavęs, kai salos nebuvo apnuogintos. Atrodei neprieinama, bet tuo pat metu labai lengvai sukalbama. Vis vien džiaugiuosi susitikimu.

Visi keturi apsiginklavę nuo galvos iki kojų. Tiek įrankiais, tiek ir kantrybe. Lašišų žūklė visada primygtinai reikalauja abiejų šių komponentų. O ypatingai pavasarinė. Vanduo šaltas, vos 3°C. Žuvis visiškai neaktyvi. Bent oras šį kartą kaip užsakytas: šilta, sausa, saulėta pavasario diena. Vėjas vos 3-4 m/s. Mantas ir Laurynas persirengia, nespėjus sudegti degtukui. Paliksime juos aukščiau. Mūsų su Justu dar laukia dulkėtas žvyrkelis, bet ne už ilgo jau stovime prie upės. Įsijungia metimų/pravedimų skaitiklis. Metimas, tada du žingsniai. Jei muselė siekė dugną, tada atvirkščiai. Ir taip metras po metro arčiau jūros. Keliose vietose prie upės susispietę diedai su plūdėmis. Matyt “eina” balta žuvis. Niekada nesupratau, kaip galima žvejoti su plūde, kai upėje yra lašišų ir šlakių. Ko gero jie manęs taip pat nesuprato. Nemažai ir spiningautojų. Dauguma žvejoja blizgėmis ardami dugną. Kiekvienu metimu traukia dugno žoles. Gal tai jiems atstoja žuvį, nežinau. Aš stengiuosi su jais nekonkuruoti ir žvejoju arčiau paviršiaus.

Gerą pusdienį buvome apgulę salą. Nei menkiausio barkštelėjimo. Toliau ilga ramuma. Nutarėme negaišti laiko ilguose monotoniškuose ruožuose, tad ir vėl – dulkėtas žvyrkelis. Mantas ir Laurynas jau laukė pakelėje. Iki vakaro žvejosime kartu. Šį kartą vėl komandomis. Apsupome upę iš abiejų krantų.

Papietavus mane pradeda traukti prie žemės. Visgi dviejų valandų miego per parą neužteko. Justas puola į bangas. Aš susirangau ant saulutės, „pasaugosiu mašiną“…

Miegojau ilgiau nei valandą. Rezultatas vis dar 0:0. Vėl puolu į darbą. Keturiese daugiau šansų. Iki vėlyvo vakaro „Vision Ace“ skandinaviškos galvos raižė dangų, nešdamos į sraunumas vis kitas museles. Naršau po dėžutę, ieškodamas kokio nors stebuklo. Stebuklų nebūna. Imu seną, susitrynusią muselę. Nieko ypatingo. Kūnas apsilupinėjęs, spalvos pablukusios. Pernai ji man dovanojo kelias žuvis, todėl, nekreipdamas dėmesio į jos techninę būklę, rišu prie pavadžio. Juk ji su „spiritu“. Šis šturmas jai buvo paskutinis.

Su kiekvienu metimu tamsiau ir tamsiau. Laikas baigti žvejybą. Bet dar reikia praeitį pro tą vietą, kur Justas ką tik turėjo įtartiną timptelėjimą. Netikėtai, po nestipraus stuktelėjimo, valas sustoja srovėje. Pakeliu kotą. Yra! Povandeninis laivas pajuda kelis metrus prieš srovę ir sustoja. Dabar pagrindinė užduotis – neleisti ilsėtis.

Išjudinu žuvį ir ji pradeda pasirodymą. Kelis kartus išvynioja 40-50 m valo, parodydama tolumoje šoną arba uodegą. Justas jau pasiruošęs padėti. Tuo pat metu Laurynui užkimba žuvis kitame krante. Kažkoks mistinis momentas. Visą dieną nieko, o dabar, beveik tą pačią minutę, iš karto dvi žuvys. Abi dvikovos laimėtos. 50-60 cm šlakys ir 100 cm lašiša, sulaužiusi mano laimingąją muselę. Įspūdingų formų patelė. Dar neteko tokios pagauti pavasarį. 2:0, važiuojame ilsėtis.

Pavakarieniavus aptariame įrankius. Naujasis „MAG” kotas lengvas ir greitas. Puikiai tinka skandinaviškoms galvoms. „TOOL” – išbalansuotas nerealiai. Visiškai nesijaučia įrankio rankose. Yra šiek tiek gilesnės akcijos, nebijo perspaudimų, atlaidus klaidoms. Man pasirodė labai patogi naujoji, netradicinė rankena. Ypač patogios apatinės rankenos. Visi naudojome „Vision Ace” skandinaviškas galvas. Daugiausia intermediate ir sink3 galiukais. Vienbalsiu nutarėme, kad galva keičiamais galais patogiausia. Gali labai greitai pereiti nuo vienos taktikos prie kitos. O tai svarbu. Muselės gali būti skirtingos. Mes su Mantu žvejojome moderniomis muselėmis ant vamzdelių. Turėjome vieną kitą modelį ant vienšakio kablio. Tuo metu Laurynas ir Justas buvo prisirišę pilnas dėžutes klasikinių muselių. Nupušę seniai. Gerąja prasme, žinoma. Ilgai nevakarojame. Reikia pailsėti prieš rytdienos žvejybą ir kelionę namo.

Išjungiu žadintuvą. Pradžioje nesuprantu kur esu, nes miegojau kaip akmuo. Viskas gerai, Latvija. Liko dar diena žvejybos. Iš dviaukščių lovų pradeda sklisti rytiniai juokeliai. Operatyviai keliamės, pusryčiaujame ir pro duris. Šiandiena kitokia. Vienas kitas debesėlis pridengia saulę. Nebesiblaškome ir pasirenkame tik vieną ruožą. Laukia penkios valandos kelio namo, todėl negalime užsibūti iki sutemų. Kad ir kokia graži diena, iki pietų rezultatų nėra. Susirenkame papietauti. Dienos meniu tik vienas patiekalas – makaronai „pa flotskij“. Karštas maistas grąžina jėgas. Bent kažkuriam laikui. Vėl pasiskirstome kelių kilometrų ruože. Ir vėl metimų skaitiklis siekia naujas aukštumas. Kelios valandos darbo ir aš pasiduodu pirmasis. Ne iš silpnavališkumo. Namie serganti dukra, todėl reikia skubėti. Sutvarkau daiktus ir tvarkingai viską sudedu į bagažinę. Laurynas paskutinėmis minutėmis pagauna dar vieną šlakį. Kantrybė nugalėjo.

Kelias namo – ilgas ir varginantis. Tik tas nuovargis malonus. Gerų emocijų įkrova didžiulė. Aptarinėjame su komanda, ką gero šiemet dar turime nuveikti. Daug gražių planų ir idėjų. Trūksta tik gero vėjo. Bet jis visada aplanko tuos, kurie turi daug kantrybės ir atkaklumo.